Ši knyga diktuojama Benoni B. Gattellui tarp 1912 ir 1932 metų. Nuo to laiko jis vėl ir vėl dirbo. Dabar, 1946, yra keletas puslapių, kurie nebuvo bent šiek tiek pakeisti. Kad būtų išvengta pasikartojimų ir sudėtingumo, visi puslapiai buvo ištrinti, ir aš pridėjau daug skyrių, pastraipų ir puslapių.

Be pagalbos abejotina, ar darbas būtų parašytas, nes man buvo sunku galvoti ir rašyti tuo pačiu metu. Mano kūnas turėjo būti vis dar, kol maniau, kad dalykas įforminamas, ir pasirinkau tinkamus žodžius, kad sukurtume formos struktūrą: ir taip, aš tikrai dėkoju jam už atliktą darbą. Taip pat turiu pripažinti draugiškų biurų, norinčių likti nenurodytomis, už jų pasiūlymus ir techninę pagalbą baigiant darbą.

Sunkiausia užduotis buvo gauti terminus išreikšti recidyvinį dalyką, kuris buvo apdorotas. Mano sunkios pastangos buvo rasti žodžius ir frazes, kurios geriausiai perteikia tam tikrų inkliuzinės realybės prasmę ir atributus, ir parodyti jų neatskiriamą ryšį su sąmoningais save žmogaus kūnuose. Po pakartotinių pakeitimų galiausiai išsprendžiau čia vartojamas sąvokas.

Daugelis dalykų nėra taip aiškūs, kaip norėčiau, kad jie būtų, tačiau padaryti pakeitimai turi būti pakankami arba be galo, nes kiekvienas skaitymas atrodė patartina.

Neketinu skelbti niekam; Nemanau, kad esu pamokslininkas ar mokytojas. Jei ne, kad esu atsakingas už knygą, norėčiau, kad mano asmenybė nebūtų pavadinta jos autoriu. Dalykų, apie kuriuos aš siūlau informaciją, didybė, atleidžia ir atleidžia mane nuo savęs suvokimo ir draudžia kuklumą. Aš drįstu keistai ir stulbinančius pareiškimus sąmoningai ir nemirtingam sau, kuris yra kiekviename žmogaus kūne; ir aš savaime suprantu, kad asmuo nuspręs, ką jis ar nepadės su pateikta informacija.

Mąstantys asmenys pabrėžė, kad čia reikia kalbėti apie kai kurias mano patirtis sąmonės būsenose ir mano gyvenimo įvykius, kurie galėtų padėti paaiškinti, kaip man buvo įmanoma susipažinti ir rašyti apie tokius dalykus. nesutampa su dabartiniais įsitikinimais. Jie sako, kad tai būtina, nes bibliografija nėra pridedama ir nėra jokių nuorodų, kad būtų galima pagrįsti pateiktus teiginius. Kai kurie mano patyrimai buvo skirtingi nuo nieko, ką girdėjau ar skaityti. Mano mąstymas apie žmogaus gyvenimą ir pasaulį, kuriame gyvename, man atskleidė dalykus ir reiškinius, kurių neradau knygose. Tačiau būtų nepagrįsta manyti, kad tokie dalykai gali būti, bet kitiems nežinomi. Turi būti tie, kurie žino, bet negali pasakyti. Nėra jokio slaptumo. Aš priklausau jokiai organizacijai. Negaliu tikėti, kad mąstau, ką radau; nuolatinio mąstymo, o ne miego ar transo metu. Aš niekada nebuvau ir niekada nenoriu būti transsituojančiu.

Aš suprantu, kad galvodamas apie tokius dalykus kaip erdvė, materijos vienetai, medžiagos, intelekto, laiko, dimensijų, minčių kūrimas ir išorinis išvaizda, aš, tikiuosi, atvers pasaulius būsimam tyrimui ir išnaudojimui . Iki to laiko teisingas elgesys turėtų būti žmogaus gyvenimo dalis ir turėtų būti neatsilikti nuo mokslo ir išradimų. Tada civilizacija gali tęstis, o nepriklausomybė su atsakomybe bus individualaus gyvenimo ir vyriausybės taisyklė.

Čia pateikiamas kai kurių ankstyvojo gyvenimo patirties pavyzdys:

Ritmas buvo mano pirmasis jausmas, susijęs su šiuo fiziniu pasauliu. Vėliau aš galėjau jaustis kūno viduje, ir aš galėjau išgirsti balsus. Supratau balsų padarytų garsų reikšmę; Aš nieko nematau, bet aš, kaip jausmas, galėjau gauti bet kurio iš žodžių, išreikštų ritmu, prasmę; ir mano jausmas suteikė žodžiais apibūdintų objektų formą ir spalvą. Kai galėčiau naudoti regėjimo jausmą ir matyti daiktus, aš rasiu formas ir pasirodymus, kuriuos aš, kaip jaučiausi, jaučiau apytiksliai sutinku su tuo, ką buvau sulaikęs. Kai aš galėjau naudoti regėjimo, klausos, skonio ir kvapo pojūčius ir galėjau užduoti ir atsakyti į klausimus, atsidūriau svetimu svetimame pasaulyje. Aš žinojau, kad aš ne tas kūnas, kuriame gyvenau, bet niekas negalėjo man pasakyti, kas ar ką aš buvau ar kur aš atėjau, ir dauguma iš jų, kuriuos apklausiau, manė, kad jie yra tie, kuriuose jie gyveno.

I realized that I was in a body from which I could not free myself. I was lost, alone, and in a sorry state of sadness. Repeated happenings and experiences convinced me that things were not what they appeared to be; that there is continued change; that there is no permanence of anything; that people often said the opposite of what they really meant. Children played games they called “make-believe” or “let us pretend.” Children played, men and women practiced make-believe and pretense; comparatively few people were really truthful and sincere. There was waste in human effort, and appearances did not last. Appearances were not made to last. I asked myself: How should things be made that will last, and made without waste and disorder? Another part of myself answered: First, know what you want; see and steadily hold in mind the form in which you would have what you want. Then think and will and speak that into appearance, and what you think will be gathered from the invisible atmosphere and fixed into and around that form. I did not then think in these words, but these words express what I then thought. I felt confident I could do that, and at once tried and tried long. I failed. On failing I felt disgraced, degraded, and I was ashamed.

I could not help being observant of events. What I heard people say about things that happened, particularly about death, did not seem reasonable. My parents were devout Christians. I heard it read and said that “God” made the world; that he created an immortal soul for each human body in the world; and that the soul who did not obey God would be cast into hell and would burn in fire and brimstone for ever and ever. I did not believe a word of that. It seemed too absurd for me to suppose or believe that any God or being could have made the world or have created me for the body in which I lived. I had burned my finger with a brimstone match, and I believed that the body could be burned to death; but I knew that I, what was conscious as I, could not be burned and could not die, that fire and brimstone could not kill me, though the pain from that burn was dreadful. I could sense danger, but I did not fear.

People did not seem to know “why” or “what,” about life or about death. I knew that there must be a reason for everything that happened. I wanted to know the secrets of life and of death, and to live forever. I did not know why, but I could not help wanting that. I knew that there could be no night and day and life and death, and no world, unless there were wise ones who managed the world and night and day and life and death. However, I determined that my purpose would be to find those wise ones who would tell me how I should learn and what I should do, to be entrusted with the secrets of life and death. I would not even think of telling this, my firm resolve, because people would not understand; they would believe me to be foolish or insane. I was about seven years old at that time.

Fifteen or more years passed. I had noticed the different outlook on life of boys and girls, while they grew and changed into men and women, especially during their adolescence, and particularly that of my own. My views had changed, but my purpose—to find those who were wise, who knew, and from whom I could learn the secrets of life and death—was unchanged. I was sure of their existence; the world could not be, without them. In the ordering of events I could see that there must be a government and a management of the world, just as there must be the government of a country or a management of any business for these to continue. One day my mother asked me what I believed. Without hesitation I said: I know without doubt that justice rules the world, even though my own life seems to be evidence that it does not, because I can see no possibility of accomplishing what I inherently know, and what I most desire.

In that same year, in the spring of 1892, I read in a Sunday paper that a certain Madam Blavatsky had been a pupil of wise men in the East who were called “Mahatmas”; that through repeated lives on earth, they had attained to wisdom; that they possessed the secrets of life and death, and that they had caused Madam Blavatsky to form a Theosophical Society, through which their teachings could be given to the public. There would be a lecture that evening. I went. Later on I became an ardent member of the Society. The statement that there were wise men—by whatever names they were called—did not surprise me; that was only verbal evidence of what I inherently had been sure of as necessary for the advancement of man and for the direction and guidance of nature. I read all that I could about them. I thought of becoming a pupil of one of the wise men; but continued thinking led me to understand that the real way was not by any formal application to anybody, but to be myself fit and ready. I have not seen or heard from, nor have I had any contact with, “the wise ones” such as I had conceived. I have had no teacher. Now I have a better understanding of such matters. The real “Wise Ones” are Triune Selves, in The Realm of Permanence. I ceased connection with all societies.

Nuo 1892 lapkričio m ÷ n. Aš nustebau nuostabiu ir esminiu patyrimu, po kurio 1893 pavasarį įvyko ypatingiausias mano gyvenimo įvykis. Aš perėjau 14th gatvę 4th Avenue, Niujorke. Automobiliai ir žmonės skubėjo. Žengiant į šiaurės rytų kampą, šviesą, didesnį nei daugybės saulės, atidarytų mano galvos centre. Toje akimirkoje ar taške, amžinybės buvo sulaikytos. Nebuvo laiko. Atstumas ir matmenys nebuvo įrodymai. Gamta susideda iš vienetų. Aš suvokiau gamtos vienetus ir vienetus kaip intelektas. Taip ir už jos ribų buvo daugiau ir mažiau Šviesų; didesnė mažiau apšviečianti šviesa, kuri atskleidė įvairių rūšių vienetus. Šviesos nebuvo gamtos; jie buvo šviesos kaip intelektai, sąmoningos šviesos. Palyginti su šių šviesų šviesumu ar šviesumu, aplinkinių saulės spindulių buvo tankus rūkas. Ir per visas šviesas ir vienetus bei objektus aš sąmoningai suvokiau sąmonės buvimą. Aš suvokiau sąmonę kaip Galutinę ir Absoliutinę Realybę ir suprantu dalykų santykį. Aš nepatyriau nė vieno jaudulio, emocijos ar ekstazio. Žodžiai nesugeba apibūdinti ar paaiškinti SVEIKATOS. Būtų beprasmiška bandyti apibūdinti didingą didybę ir galią, tvarką ir santykį po to, kai buvau tada sąmoningas. Du kartus per ateinančius keturiolika metų, ilgą laiką kiekvieną kartą, aš suvokiau sąmonę. Bet tuo metu aš nežinau daugiau, nei buvau sąmoningas tuo metu.

Being conscious of Consciousness is the set of related words I have chosen as a phrase to speak of that most potent and remarkable moment of my life.

Consciousness is present in every unit. Therefore the presence of Consciousness makes every unit conscious as the function it performs in the degree in which it is conscious. Being conscious of Consciousness reveals the “unknown” to the one who has been so conscious. Then it will be the duty of that one to make known what he can of being conscious of Consciousness.

The great worth in being conscious of Consciousness is that it enables one to know about any subject, by thinking. Thinking is the steady holding of the Conscious Light within on the subject of the thinking. Briefly stated, thinking is of four stages: selecting the subject; holding the Conscious Light on that subject; focusing the Light; and, the focus of the Light. When the Light is focused, the subject is known. By this method, Mąstymas ir likimas buvo parašyta.

The special purpose of this book is: To tell the conscious selves in human bodies that we are inseparable doer parts of consciously immortal individualus trinities, Triune Selves, who, within and beyond time, lived with our great thinker and knower parts in perfect sexless bodies in the Realm of Permanence; that we, the conscious selves now in human bodies, failed in a crucial test, and thereby exiled ourselves from that Realm of Permanence into this temporal man and woman world of birth and death and re-existence; that we have no memory of this because we put ourselves into a self-hypnotic sleep, to dream; that we will continue to dream through life, through death and back again to life; that we must continue to do this until we de-hypnotize, wake, ourselves out of the hypnosis into which we put ourselves; that, however long it takes, we must awake from our dream, become conscious of patys as ourselves in our bodies, and then regenerate and restore our bodies to everlasting life in our home—The Realm of Permanence from which we came—which permeates this world of ours, but is not seen by mortal eyes. Then we will consciously take our places and continue our parts in the Eternal Order of Progression. The way to accomplish this is shown in chapters which follow.

* * *

Šiuo raštu šio darbo rankraštis yra su spausdintuvu. Mažai laiko pridėti prie to, kas buvo parašyta. Per daugelį jos rengimo metų dažnai buvo paprašyta į tekstą įtraukti kai kuriuos Biblijos fragmentų, kurie atrodo nesuprantami, aiškinimus, kurie, atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta šiuose puslapiuose, yra prasmingi ir reikšmingi, ir kurie kartu patvirtina šiame darbe pateiktus teiginius. Bet aš nenorėjau atlikti palyginimų ar parodyti atitiktis. Aš norėjau, kad šis darbas būtų vertinamas tik pagal savo nuopelnus.

In the past year I bought a volume containing “The Lost Books of the Bible and The Forgotten Books of Eden.” On scanning the pages of these books, it is astonishing to see how many strange and otherwise incomprehensible passages can be comprehended when one understands what is herein written about the Triune Self and its three parts; about the regeneration of the human physical body into a perfected, immortal physical body, and the Realm of Permanence, —which in the words of Jesus is the “Kingdom of God.”

Dar kartą buvo prašoma paaiškinti Biblijos ištraukas. Galbūt tai yra gerai, kad tai daroma ir taip pat ir skaitytojai Mąstymas ir likimas be given some evidence to corroborate certain statements in this book, which evidence may be found both in the New Testament and in the books above mentioned. Therefore I will add a fifth section to Chapter X, “Gods and their Religions,” dealing with these matters.

HWP

Niujorkas, kovo 1946