Autoriaus įvadas:

Ši knyga diktuojama Benoni B. Gattellui tarp 1912 ir 1932 metų. Nuo to laiko jis vėl ir vėl dirbo. Dabar, 1946, yra keletas puslapių, kurie nebuvo bent šiek tiek pakeisti. Kad būtų išvengta pasikartojimų ir sudėtingumo, visi puslapiai buvo ištrinti, ir aš pridėjau daug skyrių, pastraipų ir puslapių.

Be pagalbos abejotina, ar darbas būtų parašytas, nes man buvo sunku galvoti ir rašyti tuo pačiu metu. Mano kūnas turėjo būti vis dar, kol maniau, kad dalykas įforminamas, ir pasirinkau tinkamus žodžius, kad sukurtume formos struktūrą: ir taip, aš tikrai dėkoju jam už atliktą darbą. Taip pat turiu pripažinti draugiškų biurų, norinčių likti nenurodytomis, už jų pasiūlymus ir techninę pagalbą baigiant darbą.

Sunkiausia užduotis buvo gauti terminus išreikšti recidyvinį dalyką, kuris buvo apdorotas. Mano sunkios pastangos buvo rasti žodžius ir frazes, kurios geriausiai perteikia tam tikrų inkliuzinės realybės prasmę ir atributus, ir parodyti jų neatskiriamą ryšį su sąmoningais save žmogaus kūnuose. Po pakartotinių pakeitimų galiausiai išsprendžiau čia vartojamas sąvokas.

Daugelis dalykų nėra taip aiškūs, kaip norėčiau, kad jie būtų, tačiau padaryti pakeitimai turi būti pakankami arba be galo, nes kiekvienas skaitymas atrodė patartina.

Neketinu skelbti niekam; Nemanau, kad esu pamokslininkas ar mokytojas. Jei ne, kad esu atsakingas už knygą, norėčiau, kad mano asmenybė nebūtų pavadinta jos autoriu. Dalykų, apie kuriuos aš siūlau informaciją, didybė, atleidžia ir atleidžia mane nuo savęs suvokimo ir draudžia kuklumą. Aš drįstu keistai ir stulbinančius pareiškimus sąmoningai ir nemirtingam sau, kuris yra kiekviename žmogaus kūne; ir aš savaime suprantu, kad asmuo nuspręs, ką jis ar nepadės su pateikta informacija.

Mąstantys asmenys pabrėžė, kad čia reikia kalbėti apie kai kurias mano patirtis sąmonės būsenose ir mano gyvenimo įvykius, kurie galėtų padėti paaiškinti, kaip man buvo įmanoma susipažinti ir rašyti apie tokius dalykus. nesutampa su dabartiniais įsitikinimais. Jie sako, kad tai būtina, nes bibliografija nėra pridedama ir nėra jokių nuorodų, kad būtų galima pagrįsti pateiktus teiginius. Kai kurie mano patyrimai buvo skirtingi nuo nieko, ką girdėjau ar skaityti. Mano mąstymas apie žmogaus gyvenimą ir pasaulį, kuriame gyvename, man atskleidė dalykus ir reiškinius, kurių neradau knygose. Tačiau būtų nepagrįsta manyti, kad tokie dalykai gali būti, bet kitiems nežinomi. Turi būti tie, kurie žino, bet negali pasakyti. Nėra jokio slaptumo. Aš priklausau jokiai organizacijai. Negaliu tikėti, kad mąstau, ką radau; nuolatinio mąstymo, o ne miego ar transo metu. Aš niekada nebuvau ir niekada nenoriu būti transsituojančiu.

Aš suprantu, kad galvodamas apie tokius dalykus kaip erdvė, materijos vienetai, medžiagos, intelekto, laiko, dimensijų, minčių kūrimas ir išorinis išvaizda, aš, tikiuosi, atvers pasaulius būsimam tyrimui ir išnaudojimui . Iki to laiko teisingas elgesys turėtų būti žmogaus gyvenimo dalis ir turėtų būti neatsilikti nuo mokslo ir išradimų. Tada civilizacija gali tęstis, o nepriklausomybė su atsakomybe bus individualaus gyvenimo ir vyriausybės taisyklė.

Čia pateikiamas kai kurių ankstyvojo gyvenimo patirties pavyzdys:

Ritmas buvo mano pirmasis jausmas, susijęs su šiuo fiziniu pasauliu. Vėliau aš galėjau jaustis kūno viduje, ir aš galėjau išgirsti balsus. Supratau balsų padarytų garsų reikšmę; Aš nieko nematau, bet aš, kaip jausmas, galėjau gauti bet kurio iš žodžių, išreikštų ritmu, prasmę; ir mano jausmas suteikė žodžiais apibūdintų objektų formą ir spalvą. Kai galėčiau naudoti regėjimo jausmą ir matyti daiktus, aš rasiu formas ir pasirodymus, kuriuos aš, kaip jaučiausi, jaučiau apytiksliai sutinku su tuo, ką buvau sulaikęs. Kai aš galėjau naudoti regėjimo, klausos, skonio ir kvapo pojūčius ir galėjau užduoti ir atsakyti į klausimus, atsidūriau svetimu svetimame pasaulyje. Aš žinojau, kad aš ne tas kūnas, kuriame gyvenau, bet niekas negalėjo man pasakyti, kas ar ką aš buvau ar kur aš atėjau, ir dauguma iš jų, kuriuos apklausiau, manė, kad jie yra tie, kuriuose jie gyveno.

Supratau, kad esu kūne, iš kurio negaliu išsivaduoti. Buvau pasiklydusi, viena ir apgailėtina liūdesio būsena. Pasikartojantys įvykiai ir išgyvenimai įtikino mane, kad viskas nėra taip, kaip atrodė; kad vyksta nuolatiniai pokyčiai; kad nėra nieko pastovumo; kad žmonės dažnai sakydavo priešingai nei iš tikrųjų turėjo omenyje. Vaikai žaidė žaidimus, kuriuos vadino „pasigalvok“ arba „apsimeskime“. Vaikai žaidė, vyrai ir moterys praktikavo apsimetinėjimą ir apsimetinėjimą; palyginti nedaug žmonių buvo tikrai teisingi ir nuoširdūs. Žmogaus pastangos buvo švaistomos, o pasirodymai nesitęsė. Pasirodymai nebuvo sukurti ilgai. Paklausiau savęs: kaip reikėtų sukurti daiktus, kurie tarnautų, be atliekų ir netvarkos? Kita dalis savęs atsakė: Pirma, žinok, ko nori; pamatyti ir nuolat turėti omenyje formą, kurioje turėtumėte tai, ko norite. Tada galvokite, norėsite ir pasakykite tai, kad atrodytų, o tai, ką manote, bus surinkta iš nematomos atmosferos ir pritvirtinta prie tos formos ir aplink ją. Tada negalvojau šiais žodžiais, bet šie žodžiai išreiškia tai, ką tada galvojau. Jaučiausi įsitikinęs, kad galiu tai padaryti, ir iš karto ilgai bandžiau ir bandžiau. man nepavyko. Nepavykus jaučiausi sugėdintas, pažemintas ir man buvo gėda.

Negalėjau neatsižvelgti į įvykius. Tai, ką girdėjau kalbant apie įvykius, ypač apie mirtį, neatrodė pagrįsta. Mano tėvai buvo pamaldūs krikščionys. Aš išgirdau jį skaitomą ir pasakiau, kad „Dievas“ sukūrė pasaulį; kad jis sukūrė nemirtingą sielą kiekvienam žmogaus kūnui pasaulyje; ir kad siela, kuri nepaklūsta Dievui, būtų įmesta į pragarą ir amžinai degs ugnyje bei siera. Netikėjau nė vienu žodžiu. Man atrodė pernelyg absurdiška manyti ar tikėti, kad bet kuris Dievas ar būtybė galėjo sukurti pasaulį arba sukurti mane kūnui, kuriame gyvenau. Buvau apdegęs pirštą sieros degtuku ir tikėjau, kad kūnas gali būti sudegintas. bet aš žinojau, kad aš, toks, koks buvau sąmoningas, negaliu sudegti ir negaliu mirti, ugnis ir siera negali manęs nužudyti, nors skausmas dėl to nudegimo buvo baisus. Jaučiau pavojų, bet nebijojau.

Atrodė, kad žmonės nežinojo nei „kodėl“, nei „ką“, apie gyvenimą ar mirtį. Žinojau, kad viskam, kas atsitiko, turi būti priežastis. Norėjau sužinoti gyvenimo ir mirties paslaptis ir gyventi amžinai. Nežinojau kodėl, bet negalėjau to nenorėti. Žinojau, kad negali būti nei nakties, nei dienos, nei gyvenimo, nei mirties, nei pasaulio, nebent būtų išmintingieji, valdantys pasaulį ir naktį, dieną, gyvenimą ir mirtį. Tačiau nusprendžiau, kad mano tikslas bus surasti tuos išmintinguosius, kurie pasakytų, kaip turėčiau mokytis ir ką daryti, kad jiems būtų patikėtos gyvenimo ir mirties paslaptys. Aš net negalvočiau apie tai pasakyti, mano tvirtas pasiryžimas, nes žmonės nesuprastų; jie patikėtų, kad esu kvailas ar pamišęs. Tuo metu man buvo kokie septyneri metai.

Praėjo penkiolika ar daugiau metų. Pastebėjau skirtingą berniukų ir mergaičių požiūrį į gyvenimą, kai jie augo ir virto vyrais ir moterimis, ypač paauglystėje, o ypač mano. Mano pažiūros pasikeitė, bet mano tikslas – surasti išmintingus, žinančius ir iš kurių galėčiau pasimokyti gyvenimo ir mirties paslapčių – nepasikeitė. Buvau tikras dėl jų egzistavimo; pasaulis negalėtų būti be jų. Tvarkydamas įvykius mačiau, kad turi būti vyriausybė ir pasaulio valdymas, kaip turi būti šalies vyriausybė ar bet kurio verslo valdymas, kad jie tęstųsi. Vieną dieną mama paklausė, kuo aš tikiu. Nedvejodamas pasakiau: be jokios abejonės žinau, kad teisingumas valdo pasaulį, nors mano paties gyvenimas atrodo kaip įrodymas, kad taip nėra, nes nematau galimybės įgyvendinti tai, ką iš prigimties žinau ir ko labiausiai trokštu.

Tais pačiais metais, 1892 m. pavasarį, sekmadienio laikraštyje perskaičiau, kad tam tikra ponia Blavatsky buvo Rytų išminčių, vadinamų „Mahatmomis“, mokinė; kad per pasikartojančius gyvenimus žemėje jie pasiekė išmintį; kad jie turėjo gyvenimo ir mirties paslaptis ir kad jie paskatino Madam Blavatsky įkurti Teosofinę draugiją, per kurią jų mokymai galėjo būti perduoti visuomenei. Tą vakarą bus paskaita. nuėjau. Vėliau tapau uoliu draugijos nariu. Teiginys, kad yra išmintingų žmonių – kad ir kokiais vardais jie būtų vadinami – manęs nenustebino; tai buvo tik žodinis įrodymas, kad iš prigimties buvau įsitikinęs, kad tai būtina žmogaus pažangai ir gamtos vadovavimui bei vedimui. Apie juos perskaičiau viską, ką galėjau. Aš galvojau tapti vieno iš išminčių mokiniu; tačiau nuolatinis mąstymas privertė mane suprasti, kad tikrasis būdas yra ne bet koks formalus prašymas bet kam, o būti savimi tinkamam ir pasiruošusiam. Aš nemačiau, negirdėjau ir neturėjau jokio ryšio su tokiais „išmintingaisiais“, kokius buvau sumanęs. Aš neturėjau mokytojo. Dabar aš geriau suprantu tokius dalykus. Tikrieji „išmintingieji“ yra trivieniai „aš“ pastovumo sferoje. Nutraukiau ryšį su visomis visuomenėmis.

Nuo 1892 lapkričio m ÷ n. Aš nustebau nuostabiu ir esminiu patyrimu, po kurio 1893 pavasarį įvyko ypatingiausias mano gyvenimo įvykis. Aš perėjau 14th gatvę 4th Avenue, Niujorke. Automobiliai ir žmonės skubėjo. Žengiant į šiaurės rytų kampą, šviesą, didesnį nei daugybės saulės, atidarytų mano galvos centre. Toje akimirkoje ar taške, amžinybės buvo sulaikytos. Nebuvo laiko. Atstumas ir matmenys nebuvo įrodymai. Gamta susideda iš vienetų. Aš suvokiau gamtos vienetus ir vienetus kaip intelektas. Taip ir už jos ribų buvo daugiau ir mažiau Šviesų; didesnė mažiau apšviečianti šviesa, kuri atskleidė įvairių rūšių vienetus. Šviesos nebuvo gamtos; jie buvo šviesos kaip intelektai, sąmoningos šviesos. Palyginti su šių šviesų šviesumu ar šviesumu, aplinkinių saulės spindulių buvo tankus rūkas. Ir per visas šviesas ir vienetus bei objektus aš sąmoningai suvokiau sąmonės buvimą. Aš suvokiau sąmonę kaip Galutinę ir Absoliutinę Realybę ir suprantu dalykų santykį. Aš nepatyriau nė vieno jaudulio, emocijos ar ekstazio. Žodžiai nesugeba apibūdinti ar paaiškinti SVEIKATOS. Būtų beprasmiška bandyti apibūdinti didingą didybę ir galią, tvarką ir santykį po to, kai buvau tada sąmoningas. Du kartus per ateinančius keturiolika metų, ilgą laiką kiekvieną kartą, aš suvokiau sąmonę. Bet tuo metu aš nežinau daugiau, nei buvau sąmoningas tuo metu.

Sąmonės suvokimas yra susijusių žodžių rinkinys, kurį pasirinkau kaip frazę kalbėti apie tą stipriausią ir nuostabiausią mano gyvenimo akimirką.

Sąmonė yra kiekviename vienete. Todėl Sąmonės buvimas daro kiekvieną vienetą sąmoningą kaip funkciją, kurią jis atlieka tokiu laipsniu, kokiu yra sąmoningas. Sąmonės suvokimas atskleidžia „nežinomybę“ tam, kuris buvo toks sąmoningas. Tada jo pareiga bus atskleisti, ką gali sąmoningas sąmoningumas.

Didelė Sąmonės vertė yra ta, kad ji leidžia sužinoti apie bet kurią temą mąstant. Mąstymas yra nuolatinis sąmoningos šviesos laikymas mąstymo temos viduje. Trumpai tariant, mąstymas susideda iš keturių etapų: dalyko parinkimas; laikant Sąmoningą Šviesą ta tema; sufokusuoti Šviesą; ir Šviesos židinys. Kai šviesa sufokusuota, objektas yra žinomas. Šiuo metodu, Mąstymas ir likimas buvo parašyta.

Ypatingas šios knygos tikslas yra: pasakyti sąmoningiems „aš“ žmonių kūnuose, kad mes esame neatsiejami sąmoningo nemirtingumo dalyviai. individualus trejybės, Trivienės Aš, kurios laiko viduje ir už jo ribų gyveno su mūsų didžiuoju mąstytoju ir žinančiomis dalimis tobuluose kūnuose be lyties Patvarumo sferoje; kad mes, sąmoningieji, dabar esantys žmonių kūnuose, neatlaikėme lemiamo išbandymo ir dėl to ištrėmėme iš tos Pastovumo sferos į šį laikinąjį vyro ir moters gimimo, mirties ir pakartotinio egzistavimo pasaulį; kad mes to neprisimename, nes užmigome, sapnuojame; kad mes ir toliau svajosime per gyvenimą, per mirtį ir vėl į gyvenimą; kad mes privalome tai daryti tol, kol išhipnotizuosime, pažadinsime save iš hipnozės, į kurią save įtraukėme; kad kad ir kiek tai užtruktų, turime pabusti iš savo sapno, tapti sąmoningi of patys  as save savo kūnuose, o tada atgaivinti ir atkurti mūsų kūnus amžinam gyvenimui mūsų namuose – Nuolatinės sferoje, iš kurios mes atėjome – kuri persmelkia šį mūsų pasaulį, bet nėra matoma mirtingųjų akių. Tada mes sąmoningai užimsime savo vietas ir tęsime savo dalis amžinojoje progreso tvarkoje. Būdas, kaip tai padaryti, parodytas tolesniuose skyriuose.

* * *

Šiuo raštu šio darbo rankraštis yra su spausdintuvu. Mažai laiko pridėti prie to, kas buvo parašyta. Per daugelį jos rengimo metų dažnai buvo paprašyta į tekstą įtraukti kai kuriuos Biblijos fragmentų, kurie atrodo nesuprantami, aiškinimus, kurie, atsižvelgiant į tai, kas buvo pasakyta šiuose puslapiuose, yra prasmingi ir reikšmingi, ir kurie kartu patvirtina šiame darbe pateiktus teiginius. Bet aš nenorėjau atlikti palyginimų ar parodyti atitiktis. Aš norėjau, kad šis darbas būtų vertinamas tik pagal savo nuopelnus.

Praėjusiais metais nusipirkau tomą, kuriame yra „Pamestos Biblijos knygos ir Užmirštos Edeno knygos“. Skanuojant šių knygų puslapius, stebina, kiek daug keistų ir šiaip nesuprantamų ištraukų galima suvokti, kai supranti, kas čia parašyta apie Triasmenį Aš ir tris jo dalis; apie žmogaus fizinio kūno atgimimą į tobulą, nemirtingą fizinį kūną ir pastovumo karalystę, kuri, Jėzaus žodžiais, yra „Dievo karalystė“.

Dar kartą buvo prašoma paaiškinti Biblijos ištraukas. Galbūt tai yra gerai, kad tai daroma ir taip pat ir skaitytojai Mąstymas ir likimas pateikti tam tikrų įrodymų, patvirtinančių tam tikrus šios knygos teiginius, kurių galima rasti tiek Naujajame Testamente, tiek aukščiau minėtose knygose. Todėl prie X skyriaus „Dievai ir jų religijos“ pridėsiu penktą skyrelį, kuriame bus nagrinėjami šie klausimai.

HWP
Niujorkas, kovo 1946