DEMOKRATIJA yra savarankiška valdžia
Harold W. Percival
II DALIS
ENIGMA: MAN
Žvalgyba pasireiškia teisėtai ir tvarkingai per visuotinį pobūdį, reguliariai einant per dieną ir naktį bei metų laikais. Žemės, vandens ir oro kūriniai paklūsta jų instinktyviems raginimams, kiekvienas pagal savo rūšį. Įsakymas vyrauja visur, išskyrus žmogų. Tarp egzistuojančių dalykų, žmogus yra mįslė. Kiekvienas tvarinys gali priklausyti nuo jo pobūdžio, išskyrus žmogų. Negalima tvirtai pasakyti, ką žmogus padarys ar nedarys. Jokia riba negali būti pakelta į didingų aukštumų aukštį, ir nė vienas žvėris negali nuskęsti žmogaus gėdų gelmėse. Jis yra malonus ir užjaučiantis; jis taip pat yra žiaurus ir negailestingas. Jis yra mylintis ir dėmesingas kitiems; tačiau jis nekenčia ir yra žiaurus. Žmogus yra draugas ir priešas, sau ir savo artimui. Atsisakydamas sau patogumų, jis savo energiją skirs kitų žmonių bėdų ir rūpesčių palengvinimui, tačiau nė vienas teologinis velnias negali lyginti su žmogaus velniškumu.
Žmogus sukaupia didžiulę civilizaciją, o tada ją sunaikina, sukeldamas žalią pradžią per skausmą ir netekimą iš kartos į kartą ir nuo amžiaus iki amžiaus. Dirbdamas per tamsius užmaršties laikotarpius jis lėtai iškelia ir vėl kelia kitą civilizaciją, kuri, kaip ir jis, išnyks. Ir taip dažnai, kaip jis sukuria, sunaikina. Kodėl? Nes jis nežudys mįslės ir nepranešs sau paslapties, kurią jis yra. Jis atkuria iš nepagrįstų gelmių ir neatrastų jo vidinio Asmens aukščių, kad atstatytų žemę ir saugotų dangų, bet jis nukrenta atgal, nugalėjęs bet kokiu bandymu patekti į savo vidinio Aš; jam lengviau nuleisti kalnus ir statyti miestus. Šiuos dalykus jis gali matyti ir valdyti. Bet jis negali galvoti savo kelio į savo sąmoningą save, nes jis gali galvoti, kaip statyti kelią per džiungles ar tunelį per kalną arba perkelti upę.
Žinoti apie save ir pažinti save, jis turi galvoti. Jis nemato jokios pažangos, kai bando galvoti, kas iš tikrųjų yra. Tada laikas yra baisus, ir jis bijo, kad per jo iliuzijų tvirtovę žvelgtų tol, kol jis bus vienintelis su savo amžina Savimi.
Jis pasilieka savo iliuzijose ir pamiršo save. Jis tęsia iš savo nežinomo Savo atvaizdus, iš kurių jis stato, palaiminimus ir užgaulius, kuriuos jis plinta užsienyje; ir jis ir toliau kuria iliuzijas, kurios atrodo taip realios ir su kuriomis jis supa save. Užuot susidūręs su baimės užduotimi ir išsprendžiant mįslę, žmogus bando pabėgti, pabėgti nuo savęs į pasaulinę veiklą, ir jis daro savo verslą kurti ir sunaikinti.
Autorių teisės 1980 by The Word Foundation, Inc.